Pasaka „Nepaprasta Igno istorija”

Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Šią kasdienos gyvenimo „normą“ įsisaviname jau nuo vaikystės. Vaikai nuo mažumės įsitikina, kad rodyti tikrus jausmus tėvams, aplinkiniams – nepriimtina, nes yra sakoma: „pykti negražu“, „neliūdėk“, „būk tikras vyras“, „jei dar verksi – nubausiu“. Taip vaikui įskiepijama norma nerodyti savo tikrų jausmų. Tyrimais nustatyta, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Tačiau kas nepriimtina išorėje, išgyvenama viduje.

Yra žinomas toks palyginimas –jei vienaip ar kitaip netekus artimo žmogaus, neišgyvenamas ir nepasireiškia sielvartas – tai tas pat, kaip lūžus kaulams, nebūtų skiriamas joks gydymas.

Nepaprasta Igno istorija  – terapinė pasaka skirta vaikams, išgyvenantiems atsiskyrimą nuo savo tėvų ar sielvartaujantiems dėl kitos priežasties, padėsianti jiems geriau suprasti, kad tai ką jie išgyvena ir jaučia yra normalu, kad taip jaučiasi ne jie vieni ir kad savo jausmų išreiškimas, jiems gali padėti.